pradi
 

















 
 
 
 
 Popieiaus Benedikto XVI inia 2009 m. gavnios proga
 
 

Brangs broliai ir seserys!

Pradedant gavni, intensyvesni dvasini pratyb kelion, liturgija mus kvieia imtis trij biblinei ir krikionikajai tradicijai labai svarbi atgailos praktik – maldos, imaldos ir pasninko. Jomis pasirengiame geriau vsti Velykas ir patirti Dievo gali, kuri, kaip girdsime Velyknakt, „traukia nuo kali, nuodmes plauna, puolusiems grina nekaltum, nulidusiems diaugsm; ji maldo neapykant, vienija irdis, palenkia ididum“ (Velykinis lovinimas). Ši met savo inioje gavnios proga pirmiausia noriau apmstyti pasninko vert ir prasm. Juk gavnia primena keturiasdeimt ms Viepaties pasninkavimo dykumoje dien prie jam pradedant viej misij. Evangelijoje parayta: „Jzus buvo Dvasios nuvestas dykum, kad ten bt velnio gundomas. Ipasninkavs keturiasdeimt dien ir keturiasdeimt nakt, jis buvo labai alkanas“ (Mt 4, 1–2). Kaip Moz prie priimdamas statymo ploktes (plg. I 34, 28) ir Elijas prie susitikdamas su Viepaiu ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 8), taip ir Jzus malda ir pasninku ruosi misijai, kurios pradia buvo sunkios grumtyns su gundytoju.

Galime klausti, kokia vert ir prasm mums, krikionims, atsisakyti to, kas savaime gera ir naudinga ms kno palaikymui. Šventasis Ratas ir visa krikionikoji tradicija moko, kad pasninkas labai padeda vengti nuodms ir visa, kas j lenkia. Todl iganymo istorijoje danai kvieiama pasninkauti. Jau pirmuosiuose Šventojo Rato puslapiuose Viepats nurodo mogui neragauti udrausto vaisiaus: „Nuo vis sodo medi tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto painimo medio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo uvalgysi, tursi mirti“ (Pr 2, 16–17). Komentuodamas dievikj priesak, ventasis Bazilijus atkreipia dmes, jog „pasninkas steigtas Rojuje“ ir „ia prasme buvo pirmasis Adomui duotas sakymas“. I to jis daro ivad: „Tad neleista valgyti yra pasninko ir susilaikymo statymas“ (plg. Sermo de ieiunio: PG 31, 163, 98). Kadangi visi esame slegiami nuodms ir jos padarini, pasininkas mums silomas kaip priemon atnaujinti draugyst su Viepaiu. Btent tai prie sugrim i tremties paadtj em padar Ezdras, paragindamas susirinkusi taut pasninkauti, taip, pasak jo, nusieminant „prie savo Diev“ (8, 21). Visagalis igirdo j mald ir laidavo jiems savo glob bei apsaug. Lygiai taip pat pasielg Ninevs gyventojai, kurie, atsiliepdami Jonos raginim atsiversti, kaip savo nuoirdumo enkl paskelb pasnink: „Rasi Dievas pasigails ir atleis, rasi sulaikys savo degant nir, ir mes nesime!“ (3, 9). Tada Dievas pamat, k jie padar, ir j pasigailjo.

Naujajame Testamente Jzus atskleidia gilij pasninko prasm peikdamas fariziejus, skrupulingai besilaikanius statymo priesak, bet irdimi esani toli nuo Dievo. Tikrasis pasninkas, anot dievikojo Mokytojo odi kitoje vietoje, veikiau yra vykdyti dangikojo Tvo, reginio slaptoje ir atlyginsianio (plg. Mt 6, 18), vali. Baigiantis keturiasdeimiai dien dykumoje jis pats tai rodo tono akivaizdoje: „mogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu odiu, kuris ieina i Dievo lp“ (Mt 4, 4). Tad tikrasis pasninkas reikia valgyti „tikrj maist“, t. y. vykdyti Tvo vali (plg. Jn 4, 34). Adomas nepakluso Viepaties sakymui nevalgyti „nuo gero ir pikto painimo medio“, o tikintysis pasninku nuolankiai paklsta Dievui, nes pasitiki jo gerumu ir gailestingumu.

Pasninkas buvo siaknijs jau pirmj krikioni bendruomenje (plg. Apd 13, 3; 14, 22; 27, 21; 2 Kor 6, 5). Banyios tvai irgi kalba apie pasninko jg: juo tramdoma nuodm, slopinami „senojo Adomo“ geismai, tikiniojo irdyje atveriamas kelias Diev. Be to, pasnink yra praktikav ir sil vis epoch ventieji. Šventasis Petras Auksaodis: „Pasninkas yra sielos malda, o pasninko gyvastis – gailestingumas. Todl, kas meldiasi, tas pasninkauja, o kas pasninkauja, tas bna gailestingas. Kas nori bti iklausytas, tas teiklauso praanius. Kas neuveria savo ausies kitiems, bus igirstas Dievo“ (Sermo 43: PL 52, 320.332).

Ms dienomis pasninkas, regis, yra nustojs savo dvasins reikms: materialins gerovs siekio paenklintoje kultroje jis telaikomas terapeutine priemone knui priirti. Pasninkas tikrai prisideda prie kno gerovs, taiau tikiniajam tai pirmiausia yra „terapija“, padedanti isilaisvinti i visa, kas trukdo palenkti savo vali Dievo valiai. 1966 m. apatalikojoje konstitucijoje Paenitemini Dievo tarnas Paulius VI laik esant btina laikyti pasnink kiekvieno krikionio paaukimu „gyventi ne sau, bet dl to, kuris j myljo bei save u j atidav, taip pat <…> dl broli ir seser“ (plg. I sk.). Todl gavnia galt bti tinkama proga prisiminti mintos apatalikosios konstitucijos nuostatus ir pakelti ios senos atgailos praktikos autentik ir amin vert – praktikos, galinios mums padti numaldyti savo egoizm ir atverti ird Dievo ir artimo meilei, pirmajam ir aukiausiajam naujojo statymo sakymui ir visos Evangelijos santraukai (plg. Mt 22, 34–40).

Be to, siningas pasninko praktikavimas prisideda prie asmens didesns kno ir sielos vienybs, padeda vengti nuodms ir suartti su Viepaiu. Šventasis Augustinas, gerai painojs savo neigiamus polinkius ir nusaks juos kaip „sunarpliot ir suraizgyt mazg“ (Confessiones, II, 10. 18), traktate apie pasninko naud ra: „inoma, save marinu, kad jis mans pasigailt, save baudiu, kad jis man padt, kad biau jam patinkantis, kad j pradiuginiau“ (Sermo 400, 3, 3: PL 40, 708). Kn maitinanio materialaus maisto atsisakymas skatina vidin nusiteikim klausytis Kristaus ir sotintis jo iganomuoju odiu. Ms pasninkas ir malda leidia Jam numaldyti gil alk, kur jauiame didiausioje savo gilumoje, – Dievo alk ir trokul.

Sykiu pasninkas padeda mums suvokti slygas, kuriomis gyvena tiek daug ms broli. Savo pirmajame laike ventasis Jonas spja: „Jei kas turt pasaulio turt ir, pastebjs vargo spaudiam brol, urakint jam savo ird, – kaip jame pasiliks Dievo meil?“ (3, 17). Savanorikas pasninkavimas padeda ugdytis gerojo samarieio, pasilenkianio ir puolanio padti kenianiam broliui (plg. Enciklika Deus caritas est, 15), nuostat. Savanorikas ko nors atsisakymas dl pagalbos kitam konkreiai rodo, kad sunkum itiktas artimas nra svetimas. Trokdamas, kad tokia svetingumo bei dmesingumo broliams nuostata ilikt gyva, raginu parapijas ir visas kitas bendruomenes gavnios metu intensyviau praktikuoti asmenin ir bendruomenin pasnink, daugiau dmesio skirti siklausymui Dievo od, maldai ir imaldai. Krikioni bendruomen taip gyveno nuo pai pradi: rengdavo ypatingas rinkliavas (plg. 2 Kor 8–9; Rom 15, 25–27), ragindavo tikiniuosiuos vargams atiduoti tai, k pavykdavo sutaupyti pasninkaujant (plg. Didascalia Ap., V, 20, 18). Ši praktik btina i naujo atrasti bei skatinti ir iandien, pirmiausia gavnios met.

I to, kas pasakyta, labai akivaizdu, kad pasninkas yra svarbi askezs forma, dvasinis ginklas kovoti su bet kuriuo netvarkingu prisiriimu prie savs. Savanorikas atsisakymas mgautis valgiu ir kitokiomis materialinmis grybmis Kristaus mokiniui padeda tramdyti prigimties, kuri yra susilpninta vis mogaus asmenyb neigiamai paveikusios gimtosios nuodms, trokimus. Viename sename gavnios liturginiame himne esame raginami: „Utamur ergo parcius, / verbis, cibis et potibus, / somno, iocis er arctius / perstemus in custodia – Bkime santresni odiais, valgiais, grimais, miegu ir aidimais, labiau stenkims ilikti budrs.“

Brangs broliai ir seserys, atidiau pavelgus, pasninku, pasak Dievo tarno popieiaus Jono Pauliaus II, galiausiai norima kiekvienam padti visikai dovanoti save Dievui (plg. Enciklika Veritatis splendor). Todl kiekvienoje eimoje ir kiekvienoje krikioni bendruomenje gavnios laikotarpiu tesistengiama atitolti nuo visko, kas blako dvasi, ir intensyviau puoselti tai, kas maitina ir Dievo bei artimo meils moko siel. Galvoje pirmiausia turiu uolesnes pastangas melstis, praktikuoti lectio divina, priimti Sutaikinimo sakrament, aktyviau dalyvauti Eucharistijoje, ypa per v. Miias sekmadien. Pradkime gavnin atgailos met kupini btent tokio vidinio nusiteikimo. Palaimintoji Mergel Marija, Causa nostrae laetitiae, telydi ir tepalaiko ms pastangas ilaisvinti savo ird i vergavimo nuodmei, idant ji vis labiau tapt „gyvuoju Dievo tabernakuliu“. To linkdamas, patikinu, jog melsiuosi, kad visi tikintieji ir visos banytins bendruomens vaisingai keliaut per gavni, ir visiems nuoirdiai teikiu apatalikj palaiminim.

Vatikanas, 2008 m. gruodio 11 d.

BENEDICTUS PP. XVI

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi